Kitoje Atlanto pusėje tolygiai su euro – hardcore‘u vystėsi sekanti techno banga. Be tų prodiuserių, kurie jau buvo paminėti anksčiau ir kurių dėka Bruklinas tapo neabejotina amerikietiško core‘o sostine, „naujas techno“ apsireiškė dėka Underground Resistance (Mike Banks, Jeff Mills ir Robert Hood) bei kanadietiško leiblo +8 (Kenny Larkin, Dan Bell), kurio įkūrėjas buvo Richie Hawtin. Amerikiečiai nebuvo abejingi tam, kas darėsi Europoje, apie tai liudija bent jau Underground Resistance kūrinys „Belgian Resistance“, kuris tapo savotiška padėka muzikaliems belgų ekstremistams. Dažni Amerikiečių vizitai Europoje ir ypač Vokietijoje taip pat įtakojo europietiškos elektroninės muzikos scenos skonį.

Prostitucija ir Techno Prievarta

Ir nors tik tada techno pradėjo plisti po Europą, bet Detroitas ir rave‘ai tarpusavyje turėjo vis mažiau bendro. Techno stiliaus pionieriai buvo šokiruoti tuo, kas dėjosi su šia muzika Senajame Kontinente. Derrick‘as May‘us apie hardcore‘ą buvo tokios nuomonės: „TO netgi nepavadinčiau „techno“, nes ta muzika išprievartauta ir „apdaužyta“ visapusiškai“ (čia kaip tik belgai „brutalai“ padarė May‘ui paslaugą, nes mažai to, kad jie iškreipdavo garsą, kurį May‘us kaip techno muzikos pionierius tiesiog „davė“ jiems į rankas, tai jie netgi vietoj techno pradėjo vartot tokius žodžius kaip „tekno“, o toliau netgi ir „tekkno“). O kitas žinomas amerikiečių veikėjas Eddie Fowlkes pavadino rave‘ą „kultūrine prievarta“ Detroitiškojo techno atžvilgiu. Be to, tiesioginiai naujo skambesio inspiratoriai nebuvo labai sužavėti europietiškojo techno supaprastėjimu ir brutalizacija. Jiems nepatikdavo tai, kad jų kūryba yra tiesiog „utilizuojama“ kaip fonas jaunimui apsisvaiginus narkotikais ir jie greitai atsiribojo nuo masinės šokių scenos. Warp pakeitė profilį, propaguodami muziką, kuri buvo skirta klausimui - „intelektualų techno“ (rinkiniai „Artificial Intelligence“). Nightmares on Wax pradėjo groti tai, kas vėliau buvo pavadinta trip hop‘u, o Orbital‘ai atsisakė „Chime“ paprastumo ir pradėjo kurti labiau komplikuotus ritmus. R&S taip pat tolo nuo harcore‘o ir tai patvirtino naujo label‘o Apollo susikūrimas, kuris susikoncentravo į ambient‘ą. Kiti žinomi kūrėjai, tokie kaip Aphex Twin arba Moby irgi keitė savo muzikinį spektrą. Tokių pavyzdžių būta daug, ir jie yra tipiški per visą šokių muzikos istoriją – tos scenos pradininkai atsiskirdavo nuo jos šokiruoti populiarumo, komercializacijos, narkotikų, primityvumo, etc.

Akivaizdu, kad žiūrėjimas į hardcore‘ą per tokią negatyvią prizmę nėra visiškai teisingas. Užtenka prisiminti, kad dauguma ravecore‘o kritikų buvo išauklėti Black Sabbath, The Stooges, Ramones ir The Sex Pistols muzikine dvasia – šios grupės užkerėjo juos savo muzikos pirmykščiu ir sunkiu skambesiu. O jeigu prisiminti tuos laikus kada jie debiutavo, jie buvo kritikuojami už primityvumą, brutalumą ir beesmiškumą. Be to, kritika ne visada atsižvelgdavo į meninius aspektus – daugumai kritikų ne visada patikdavo tai, kad iš pradžių buvusi elitine ši stilistika tapo pramoga „dirbančių žmonių iš miestų ir kaimų“. Istorija mėgsta kartotis...

O rave‘as vis labiau vystėsi, neatsižvelgiant į kritikus, kurie sakė, kad hardcore‘o stilistika yra laikina ir nepraeis nė metai kol hardcore‘as nukeliaus į „niekados“ šalį, bet laikas parodė visai ką kitą... jis liko bei tobulėjo, be abejo, buvo ir kritimų, arba nesėkmingų meniškąja prasme momentų, bet jis išliko ir su laiku transformavosi į kitas stilistikas arba davė joms pradžią. Be abejo, kam reikėjo narkotikų, o ne muzikos tie žmonės eidavo į renginius savo keliais, bet kam rūpėjo tikras menas, vis dažniau renginiuose išgirsdavo kas kart daugiau didžėjų, grojančių unikalų sound‘ą: Carl Cox, Fabio, Grooverider, Ratpack, Slipmatt Top Buzz, Colin Dale, Colin Faver, arba tokie projektai kaip Altern 8, The Prodigy, N-Joi, Bizzare Inc., Shades of Rhythm, Utah Saints, SL2, Shamen, Manix ir kiti.