Autechre, be abejo, yra muzikos genijai ir šioje istorijoje iki galo tik tai ir yra aišku. Šios muzikos herojai sukūrė tokį pasaulį, kurį sunku patalpinti į bet kokius rėmus. Jų muzika panaši į utilizuotų mašinų modernizavimą, genetinį eksperimentą, vykstantį virtualioje erdvėje, arba į tezę, argumentuojamą priešingų sau faktų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tarsi visiškas absurdas, tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Jų muzikinė realybė neapskaičiuojama panaudojant tradicines formules, nes joje vyrauja specifinė absurdo logika. Šį muzikinį eksperimentą valdo du „mokslininkai“: Rob Brown ir Sean Booth.

Jie priklauso plačiai šiuolaikinės elektronikos stilistikai – intelligent techno. Tarp daugumos atlikėjų iš Anglijos Autechre tikrai išsiskiria. Jų kūryba yra ryškiausias techno stilistikos pavyzdys, nedeterminuotas šokių muzikos reikalavimais. Jų kuriami garsai, nepriklausantys klubinės muzikos kontekstui, neįprastai stebina ir šokiruoja, koreguoja mūsų percepciją ir suteikia jai visai kitokį ritmą. Autechre deformuoja pasaulį pritaikydama jam savo absurdišką tvarką, kuri išsirutuliuoja iš nepaprasto jų muzikos preciziškumo, rūpinimosi kiekviena smulkmena ir didelio sąmoningumo sukomponuojant garsus į visumą.

Sean Booth: Visai tikėtina, kad kūrinys galėtų keistis laike fragmentas po fragmento (...) Mes mėgstame tai, kas laikui bėgant kaip puzzle‘as pamažu atsiverčia ir keičiasi. Tau gali patikti ta muzika, kuri dirba tomis pačiomis apsukomis kaip ir tavo protas. Ir nesvarbu, greičiau ar lėčiau, svarbiausia, kad ji dirbtų tuo pačiu ritmu. Be abejo, yra žmonių, kurie veikia greitosiomis bangomis ir jiems klausymasis būtų nuobodus. Yra ir tokių, kurie funkcionuoja lėčiau, taigi jie pajustų perkrovą. Bet mums mūsų muzikos tempas tinkamiausias.

Absurdiškos sąsajos nėra atsitiktinės. Abu muzikantai, kaip ir praeito amžiaus pradžios stilistikų revoliucionieriai dažnai pabrėždavo didelį kontroliuojamo atsitiktinumo vaidmenį kūrybos procese. Jų kūriniai yra panašūs į paradoksą: darbas, kuris yra ilgalaikio tų garsų transformacijos ir dislokacijos proceso rezultatas, tuo pačiu metu nepraranda sąsajų tarp realybės ir emocijų. Muzika kristalizuojama tarp intuicijos ir suvokimo, atitinkamai kaip staigus blykstelėjimas ir technikos kontroliavimas.

Ae: Instinktas nėra chaosas, bent jau mums. Dauguma gyvūnų yra jų valdomi, tuo tarpu mes visai užmiršom kaip juo naudotis (...). Mes daug klausome mūsų naujos medžiagos ir ne visada suprantame iš kur ji yra kilusi. Dėl to pastarasis procesas mums atrodo šiek tiek magiškas.

Jų muzikoje yra daug kubizmo. Dirbtinė, gerąja to žodžio prasme, inteligencija užbaigta, bet faktūra vis dar koreguotina, o savotiška tų kūrinių nuo pagrindo konstruojama kalba ne visada lengvai suprantama, bet estetika originali ir atpažįstama.

Pirmu manifestu tapo du kūriniai iš Warp label‘o rinkinio „Artificial Intelligence“ (1992). Nuo tada Autechre išleido keletą labai išgarsėjusių EP („basscad“ 1994, „anti“ 1994, „anvil vapre“ 1995, „envane“ 1997, „ep7“ 1999) ir keletą labai svarbių LP („Incunabula“ 1993, „Amber“ 1994, „Tri Repetae“ 1995, „Chiastic Slide“ 1997, „LP 5“ 1998), kuriuos išleido Warp. Savo dikografijoje turėjo sesijas su John Peel. Apie pastarąją muziką labai sunku pasakoti – kalbos nepreciziškumas ir visiška tų garsų abstrakcija sudaro kliutis, kurių beveik neįmanoma įveikti, bet tai labai įdomu nagrinėti. Šios muzikos kūrėjai jaučiasi sulaukę komplimentų kai jų muzika įvardijama kaip „neapibūdinama“. Taipogi jie mėgsta žaisti vizualiai apibūdindami savo kuriamą muziką: (į kūrinį) įmetam tai, kas primena automobilius kvadratiniais ratais. Žiniasklaida pasimesdavo klijuodama stilistines etiketes jų albumams – electro hip – hop („Incunabula“), ambient („Amber“), industrial minimal („Tri Repetae“). Nors visi LP yra įvairūs, jie visi turi bendrą charakterį, būdingą tik Autechre. Skaitydami kūrinių pavadinimus klaidžiojame po kalbos bekeles: „kibernetinis skruzdėlynas“, „toksiškas triukšmas“, „robotų erotika“, „vabzdžių elektronika“. Galima teigti, kad tai yra daroma siekiant išvengti rutinos recenzijose. Nors jie ir siejami su techno scena, tačiau nekuria muzikos skirtos „parketams“. Tai tam tikra rūšis nesibaigiančio pasakojimo, susidedančio iš daugelio temų ir šokiruojančių idėjų. Melodija ir ritmas formuoja nedalomą kosminį erdvėlaikį. Skirtingais dažniais emituojamos garso bangos, neidentifikuoti balsai kartu su girgždesių simfonija kuria nepaprastą naratyvinę paslaptį. Čia retai pasitaiko atpažįstami motyvai – tradiciškai suprantamas jungle‘o ar drum‘n‘bass beat‘as. Autechre muzika gimsta meninėje laboratorijoje (genialiuose Rob ir Sean protuose), laisva nuo bet kokių konvencijų. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo paprasta ir kukli, tačiau, visumoje – atveria beribes erdves.

Ae: Visi geriausi kūriniai, kuriuos mes žinom, tai kūriniai, kurie išsisukinėja ir dingsta, jeigu klausaisi tik jų fragmentų. Staigiai kažkas įvyksta ir tu turi toliau sekti kūrinį. Privalai susikoncentruoti ir girdėti kiekvieną jo sluoksnį.

Autechre propaguojama estetika steriliame ir tobulame britų elektronikos pasaulyje pasirodė ypač revoliucingai. Po to, kai išėjo „Tri Repetae“, apstulbęs muzikos kritikas rašė: „Jeigu manei, kad ambient‘as tai tik garsų ir šnabždesių dėlionė, tai pats laikas tavo nuomonei keistis. Tai pats šalčiausias svetimo noise‘o dvelktelėjimas, kuris kada nors lytėjo tavo sielą – skausmingas ir kampuotas, šviečiantis kaip plienas, beveik nežmoniškas“.

Ko gero panašų vaidmenį tarp britų elektronikos kūrėjų suvaidino tik Richard D. James, geriau žinomas kaip Aphex Twin. Šiuolaikinės elektronikos vystymosi prasme, Autechre jį laiko vienu iš reprezentatyviausių atlikėjų (state of the art artist). Nepaisant didelės pagarbos, anot Autechre, jie atsiriboja nuo moksliško ir beaistrio muzikos kūrimo proceso, kuris charakteringas ne tik Richard‘ui, bet ir daugeliui jaunųjų britų kūrėjų. Sean Booth su išdidumu prisipažįsta: „Man atrodo, kad niekas šiuolaikinės muzikos kūrimo procese nesugebėjo įšvirkšti daugiau emocijų nei mes.

Booth ir Brown nepaprastai daug darbo turintys menininkai. Daugelį metų jie vedė radijo laidas „Disengage“ Manchester Kiss 102 radijuje, be to jie daug gyvai groja (visada tamsoje, be šviesos palaikymo), o paskutiniaisiais metais daug atidavė kurdami projektą Gescom.

Jų darbo efektai „LP 5“, „ep7“, o taip pat „Peel Sessions“ įrodo, kad didelę įtaką jų muzikai daro kai kurie atlikėjai iš Vokietijos. Tos šalies bepročių muzikinius atradimus iš a–Musik (Mouse On Mars, FX Randomiz, Wabi Sabi) Autechre mėgsta „apdirbinėti“ savo muzikinėje laboratorijoje. Jų paskutiniųjų plokštelių ritmai vis labiau sulaužyti ir primena konvulsijas (gerąja, jeigu yra, to žodžio prasme), o beat‘ai „sausi“ ir duriantys. Laimei, jie neprimena dantisto grąžto drill‘n‘bass, kurio šiandien per akis. Paskutinieji jų kūriniai tarsi muzikinė akupunktūra: adatos įsmeigiamos į klausytojo kūną dėmesingai ir preciziškai. Siūlau tą terapiją visiems, kurių organizmai ištroškę rūgšties. Nors kūrėjams iš Mančesterio svetimas šarlataniškumas, jie sugeba daryti stebuklus, nes Autechre muzikos genijai. Ir šioje istorijoje tik tai ir tėra akivaizdu.