Ko gero, visi puikiai pamena tuos laikus kai Dragūnas demonstravo savo kruviną pirštą, o ŽAS‘ai parodė „čiuvakus“, kurių Lietuvoj nestinga. Tai kvepėjo tikru muzikinės kultūros atgimimu, tačiau baigėsi Naujojo Puspročio atėjimu. Tuomet besivysčiusių subkultūrų priešo, neandartalietiško ir instinktyvaus žmogaus demaskavimas šiandien atrodo juokingai, o bandymas priskirti save kažkokiai tai subkultūrinei grupei jau seniai nebeatpažįstamas nei iš aprangos bei atributikos, nei iš pasaulėžiūros. Paradoksalu, tačiau underground‘as irgi gali tapti mainstream‘u....

Dar septintajame dešimtmetyje Baudillard, kalbėdamas apie Didžiojo Brolio sistemos susikūrimą, įspėjo apie būsimą visuomenės vidinį supanašėjimą, intrapsichinių ir ideologinių lygmenų homogenizaciją, procesą įvardindamas kaip cirkuliarinį judėjimą, kur idėjos, mintys, o taip pat kultūrinio gyvenimo reiškiniai regeneruoja patys save. Gali atrodyti keista, kad šiukšlių perdirbimą jis ironizavo. Tačiau ekologija iš tiesų pasiekė kritinę isterijos ribą, o tiek pasaulinėje, tiek lietuviškoje muzikinėje scenoje tokie reiškiniai kaip klonavimas, plagijavimas ir utilizavimas susilaukia vis didesnio susidomėjimo.

Vargu ar dar galima rasti pasaulyje tokių unikalių, vis dar bezdžioniaujančių, neurotiškų, su kompleksais nesusidorojančių ir primityvių plačiųjų masių kaip Lietuvoje. Chotiškoji estrados dalis, girtoje stadijoje jaunimo šiandien sutinkama būtent dėl tėvo komplekso, taigi šlageristiniai papročiai mūsuose vis dar tokie pat stiprūs, o nauji sosto įpėdiniai a la Cicinas ir toliau sėkmingai klonuojami.

Kaip žinia, fauna ir flora neapsieina be parazitų, niokojančių rožinį populiariosios kultūros rūbą. Kultūra, o ypač pūvanti, negali egzistuoti be tam tikros rūšies pirmuonių saprofitų, mintančių lietuviškosios popso genetikos laboratorijos atmatomis. Kad viskas atrodytų drastiškai tarsi melodramoje, į musiškę sceną atklibinksčiuoja ne tik pensininkai dainorėliai, nešini sunkia žvaigždės dalia – asilai iš Dangaus, auksiniai princai iš provincijos, bet ištisi beveidžiai amorfiškos Mėsos gabalai apkrėsti pirmaląsčiais, kurie tikrai žino kas yra R1. Tipui, kuriam šovė į galvą drąsiai pareikšti, kad Linas yra kietas, turbūt net nešviečia, kad jis tėra personifikacija į masinę kultūrą inkorporuoto laisvojo radikalo, underteikerio, alternatyvos išskydusios prieš pinigų ideologiją ir plastmasinių džiunglių kapitalizmą pavizdys. Iš netikro sviesto gaminamas netikro sviesto skonio skiedinys, netaštytas riebalas, kurį Baudillard įvardintų kaip simuliakro simuliakrą – trečiojo laipnsnio myžalą, veikiantį ideologiniame lygmenyje.

Inkorporuojant į populiąriąją kultūrą ir muziką santvarkai nepalankius intelektualus ir šiaip įvairius visuomenės veikėjus, elgiamasi panašiai kaip integruojant asmenis, atsidūrusius už visuomenės ribų. Bet vis gi integravimas apsireiškia tik kaip dar viena neefektyvi isterija suabsoliutinti ir globalizuoti saugumo pojūtį, bandanti paneigti ir individualios agresijos, degradavimo ar asocialumo recidivistyškumą, bei totalų nepalenkiamumą visuomeninės sistemos „darnos“ link. Kur ten, viskas labai gražu – depresija jau serga 80% pasaulio žmonių, vis daugėja gimstamumas pavojingai aukštą energijos ir mąstymo lygį turinčių hyperaktyvių vaikų, šiaip Roswell‘o humanoidų, apsigimimų skaičius viršija visus santykinius procentus ir „normaliesiems“ lieka vis mažiau vietos demografiniame pyrage. Metas pamiršti revoliuciją....gerąja ir blogąja to žodžio prasme...

Studijuodamas pangėjos laikų augaliją ar devono laikų katastrofas apie ištisų rūšių išnykimą sužinosi dar daugiau. Faktas, kad dramblys yra visiškas popsas, akivaizdus ir penkiamečiui. Visa eilė jo priešistorinių giminaičių numirė panašiai, kaip daugelis įdomių stilistikų miršta šiandien. Pasąmonėje mokinukas jaučia, kad totalinis susidorojimas su mamutu išreiškia kolektyvinio žmogaus nerimą aukštojo meno akivaizdoje. Dėl tos pačios priežasties šimtmetriniai asiūkliai atrodo tokie pat nerealūs, kaip vis mažėja viltis per radiją išgirsti kažką tikro, originalaus ir didingo. Ir taip cirkuliarinio judėjimo sraute, sumaišančiame stilistikas, iškastruojant numinozinį didingumą gaunamas tirštas ekskrementas tik simboliškai, arba vis simboliškiau primenantis apie hip – hop‘o, roko, drum‘n‘bass, ar kokios kitos stilistikos egzistavimą. Aišku, istorijoje netrūksta atvejų, kai kalobaruojančios atskiros, kartais net idėjiškai priešingos muzikinės stovyklos palaikydavo tam tikrų projektų simbiozę, išlaikydamos savo požymius. Tokie reiškiniai primena mito rekonstrukciją, tačiau cirkuliarinio judėjimo išvargintame pasaulyje stiprėjančios įcentrinės – išcentrinės jėgos paparasčiausiai permala greta egzistuojančių idėjų originalum, iki beprotybės sumažina konkrečių formų pojūtį. O juk pastarosios, egzistuodamos kaip meninės kokybės, sujungtos tam tikra tvarka, bet ne permaltos faršui ir sukelia stiprius estetinius pojūčius.

Lietuvoje mes turime populiarią tyrę, amorfišką klaustrofobiją, varijuojančią priklausomai nuo komercinio indo monumentalumo (o gal tiksliau – kapitalumo) ir industrinių gamybos principų, kuriuos ne vienas vietinis prodiuseris turėtų taikyti pagal išsilavinimą – plastmasės pramonėje ar autoservise. Jiems pritinka griebti viską kas papuolė po ranka. Kas tik galėtų tikti netikti – nuo neapdorotų stačiokiškų sample pack‘ų iki gitarų ir hamond‘ų bus sugrūsta į dar vieną naują hit‘ą. O masės ir toliau triedžia skystomis susivienijimo ir bendradarbiavimo atmatomis , nematydamos, kad tampa patys sau klonais – vis tie patys perdainuoti, remiksuoti ir utilizuoti kaip šiukšlės. Mūsuose šitas viduriavimas įsibėgėjo kai Lukas ir Noreika manifestavo mūsų tautos neurozės simptomus.

Ar iš tiesų išmirsime kaip dinozaurai, tik suplakti į košę iš pigių vinilų ir neskoningų improvizacijų? Patalpinti hermetiškame ir steriliame kambaryje, anot McLuhan‘o pilnai persiorientavę į vizualumą ir taktiliškumą. ... Matyt Autechre neatsitiktinai duoda tokį įsaką savo doktrinos sekėjams „Stop look. Listen“.

Galima teigti, kad dėl vis stiprėjančio vizualumo įtakos ir jo perskaitomumo įgūdžių keičiasi ir masinės produkcijos prodiusavimo patirtis. Ne taip ir seniai buvo prigaminta vizualaus, muzikinės imitacijos pobūdžio gaivalo. Jų efektyvumą rodo pokyčiai trijuosčio treningo pasaulyje, kur netašyto riebalo jėgos kultą perėmė skiauterėto plačiaklynio franto hibridas, šįkart skelbiantis pinigų diktatūrą – paskutinę ankstyvųjų kapitalizmo fazių išsivystymo stadiją. Kas toliau?

Seka tas, kad niekas neseka. Tokie reprezentacines komunikacijos galias turintys ženklai kaip apranga, šiandien jau nebepasako nieko konkretaus. Tiksliau, tu net nežinai ant kokio psicho gali užsirauti. Įtariu, kad mažametis snarglys reperis turintys mėlynę paakyje dėl kepurės snapelio sindromo, nustebtų pamatęs kokius keistus ir jam nežinomus galvos apdangalus NYC‘e nešioja net nepretenduojantys į ekshibicionizmą su briliantiniais diržais ir deimantiniais savo hood‘o logotipais. Vaikai yra vaikai, bet gal ir vyresnėliai nebrendylos kada nors atrastų kas gi tas hip – hop‘as esti iš tiesų. Atrastų, rastų, suprastų, o labai norintys dantim išgraužtų, kad rastų tiesą hipermelo sferoje, žudančioje mūsų regėjimą netikrais ženklais.

O „mielkom“ tai išvis kas, jos mano, kad didvyris tas, kuris ant keliolikos geriausių Vilniaus grafitti sugeba užrašyti TOY. Ei, egoiste, kam savęs taip nekenti???

Vartotojiškumas ir lengvų pinigų troškimas skatina visokias skystas minčių asociacijas, neva viskas taip pat paprasta kaip nusipirkti tai, ką norėtusi suvalgyti. Panašias patologines nuostatas sukelia ir greito maisto išpopuliarėjimas (nors Vokietijoj į lietuvišką dešrą iš tikros mėsos jau seniai žiūrima kaip į stebuklą ir prabangą).

Ka gi, hermafroditai emo pamažu valgo roką ir metalą, o daugelis kitų gotų šiandien neatsisakytų tapti gabber‘iais ir t.t. Ryt jau laisvai tu nusipirksi įstabų submariną su Rimiškio kumpiu ir gotiškom mėnesinėm, beje, pagamintą tik Kinijoj...